RSC Anderlecht
Belgija | RSC Anderlecht | |||||
Įkūrimas | 1908 m. gegužės 27 d. | |||||
Miestas | Briuselis | |||||
Lyga (nuo 1935 m.) |
Belgijos aukščiausioji futbolo lyga | |||||
http://int.soccerway.com/teams/country/club/215 | ||||||
| ||||||
http://www.weltfussballarchiv.com/club_profile.php?IDD=860 | ||||||
http://foot.dk/VisBelklub.asp?ID=2 Using "Foot.dk" as property chain is not permitted during the annotation process. | ||||||
Europos trofėjai: Taurių 2× (1976–1978), UEFA 1× (1983), supertaurė 2× (1976–1978).
Istorija
Klubas iš Briuselio miesto Anderlechto rajono. Komanda 3 kartus laimėjo Europos klubų taures, dar 4 kartus žaidė finaluose, 31 kartą tapo Belgijos čempionais. Komanda nėra iškritusi iš aukščiausiosios Belgijos lygos nuo 1935 metų, nuo 1937 metų nėra užėmusi žemesnės nei 6 vietos. 1995 m. Belgijos futbolo federacija, švęsdama savo gyvavimo 100-ąjį jubiliejų, Anderlechto klubą pavadino Belgijos futbolo paminklu. Po II pasaulinio karo klubas beveik kas antrus metus tampa šalies čempionu.
Klubą 1908 m. įkūrė keletas futbolo mėgėjų kavinėje, esančioje Briuselio priemiestyje Anderlechte. Klubo komandai sėkmingai žaidžiant, 1909 m. nutarta prisijungti prie oficialių varžybų. Komanda pradėjo žaisti regioninėse varžybose, po metų perėjo į aukštesnį divizioną. 1913 m. ji jau žaidė šalies lygmenyje II divizione. Vėliau, iki 1919 m. komanda nežaidė dėl karo, 1921 m. pirmą kartą pateko į aukščiausiąją lygą, kur žaidė nelabai sėkmingai ir 1923 m. vėl iškrito. 1925 ir 1927 m. vėl pakilo į aukščiausiąją lygą, bet išsilaikė tik metus, 1929 m. pakilo ir žaidė dvejus metus, o 1935 m. pakilo į aukščiausiąją lygą paskutinį kartą ir nuo to laiko nebeiškrito žemiau. Iki II pasaulinio karo klubas buvo kitų Briuselio komandų Union Saint-Gilles, Racing Bruxelles ir Daring Bruxelles šešėlyje, tačiau 1942 m. už tuo metu rekordinę sumą įsigijus puolėją Jef Mermans iš Borgerhauto, Anderlechto klubas ėmė kilti.
1947 m. komanda pirmą kartą laimėjo Belgijos čempionatą. 1955 m. debiutavo UEFA čempionų taurės varžybose. 1959 m. treneriu paskyrus Pierre Sinibaldi iš Korsikos (anksčiau treniravo Stade Reims komandą) ėmė formuotis iš savų talentų (tarp jų Paul Van Himst ir Jef Jurion) suburta komanda ėmė veržtis ir į Europos elitą. Nors 1970 m. klubas pralaimėjo UEFA mugių taurės finale, bet sustiprintas olandais Rob Rensenbrink ir Arie Haan bei vadovaujamas trenerio Raymond Goethals, jis 1976–1978 m. triskart iš eilės žaidė UEFA taurių taurės finale ir dukart laimėjo. Be to, 1976 ir 1978 m. Anderlechto klubas iškovojo ir UEFA supertaurę. 1977 m. komanda pralaimėjo Taurių laimėtojų taurės finale, o 1978 m. vėl iškovojo Taurių laimėtojų taurę ir Supertaurę.
Klubui 1971 m. ėmė vadovauti buvęs rinktinės žaidėjas, vėliau aludaris verslininkas Constant Vanden Stock. Jam valdant Anderlechto stadione pirmąkart Europoje buvo įrengtos VIP ložės. 1983 m. Briuselio komanda iškovojo UEFA taurę. Po 1990 m. klubas tarptautinėje arenoje susilpnėjo, o 1997 m. įsivėlė ir į korupcijos skandalą, po kurio klubo vadovas, aludario sūnus Roger Vanden Stock šiaip ne taip komandą išgelbėjo. Nors klubas atsigavo, tačiau tarptautinėse varžybose neblizga – 2005 ir 2006 m. jis nors ir žaidė Čempionų lygoje, bet ten pralaimėjo 12 rungtynių iš eilės.[1]
|
UEFA varžybos
UEFA turnyruose laimėti trofėjai | |||
Taurė | Pasiekimas | Kartai | Metai |
Čempionų lyga (buv. Čempionų taurė) |
nugalėtojas | 0 | |
finalininkas | 0 | ||
Taurių taurė | nugalėtojas | 2 | 1976, 1978 |
finalininkas | 2 | 1977, 1990 | |
Europos lyga (buv. Mugių taurė, UEFA taurė) |
nugalėtojas | 1 | 1983 |
finalininkas | 2 | 1970, 1984 | |
Supertaurė | nugalėtojas | 2 | 1976, 1978 |
finalininkas | 0 |
Sezonas | Taurės turnyras | ||
---|---|---|---|
Čempionų | Taurių | UEFA | |
1955–1956 m. | 1/8 f. | ||
1956–1957 m. | 1/16 f. | ||
1959–1960 m. | 1/16 f. | ||
1962–1963 m. | 1/4 f. | ||
1964–1965 m. | 1/8 f. | ||
1965–1966 m. | 1/4 f. | ||
1966–1967 m. | 1/8 f. | ||
1967–1968 m. | 1/8 f. | ||
1968–1969 m. | 1/8 f. | ||
1969–1970 m. | finalas | ||
1970–1971 m. | 1/8 f. | ||
1971–1972 m. | 1/32 f. | ||
1972–1973 m. | 1/8 f. | ||
1973–1974 m. | 1/16 f. | ||
1974–1975 m. | 1/4 f. | ||
1975–1976 m. | taurė | ||
1976–1977 m. | finalas | ||
1977–1978 m. | taurė | ||
1978–1979 m. | 1/8 f. | ||
1979–1980 m. | 1/32 f. | ||
1980–1981 m. | 1/32 f. | ||
1981–1982 m. | 1/2 f. | ||
1982–1983 m. | taurė | ||
1983–1984 m. | finalas | ||
1984–1985 m. | 1/8 f. | ||
1985–1986 m. | 1/2 f. | ||
1986–1987 m. | 1/4 f. | ||
1987–1988 m. | 1/4 f. | ||
1988–1989 m. | 1/8 f. | ||
1989–1990 m. | finalas | ||
1990–1991 m. | 1/4 f. | ||
1991–1992 m. | 1/4 f. | ||
1992–1993 m. | 1/8 f. | ||
1993–1994 m. | 1/4 f. | ||
1994–1995 m. | 1/8 f. | ||
1995–1996 m. | 1/16 f. | ||
1996–1997 m. | 1/4 f. | ||
1997–1998 m. | 1/16 f. | ||
1998–1999 m. | 1/32 f. | ||
1999–2000 m. | 1/32 f. | ||
2000–2001 m. | 1/8 f. | ||
2001–2002 m. | 1/16 f. | ||
2002–2003 m. | 1/8 f. | ||
2003–2004 m. | 1/16 f. | ||
2004–2005 m. | 1/16 f. | ||
2005–2006 m. | 1/16 f. | ||
2006–2007 m. | 1/16 f. | ||
2007–2008 m. | 1/32 f. | 1/8 f. | |
2008–2009 m. | 1/64 f. | ||
2009–2010 m. | 1/32 f. | 1/8 f. | |
2010–2011 m. | 1/32 f. | 1/16 f. | |
2011–2012 m. | 1/16 f. | ||
2012–2013 m. | 1/16 f. | ||
2013–2014 m. | 1/16 f. | ||
2014–2015 m. | 1/16 f. | 1/16 f. | |
2015–2016 m. | 1/8 f. | ||
2016–2017 m. | 1/64 f. | 1/4 f. | |
2017–2018 m. | 1/16 f. | ||
2018–2019 m. | 1/32 f. | ||
Kartai | 34 | 7 | 23 |
Pasiekimas | 1/2 f. | taurė | taurė |
Šaltiniai
- ↑ Hardy Grüne. „Weltfußball Enzyklopädie“. Band 1 (Europa & Asien). – „Die Werkstatt“, Göttingen 2007. ISBN 978-3-89533-576-1. // 45 p.
|