Linų audiniai Plungė

(Europos futbolo duomenų bazė)
Lietuvos vėliava Lietuva Linų audiniai Plungė
LinuA.png
Įkūrimas 1945 m.
Iširimas apie 1975 m.
Miestas Plungė
Lyga Vieta Zona


Istorija

XX a. tarpukariu Plungėje įkurtas Babrungas Plungė, kuris gyvuoja iki šių dienų ir yra miesto reprezentacinė futbolo komanda. Po II pasaulinio karo, 1945 m. įkurta „Žalgirio“ draugija.[1] Plungės futbolo vėliavnešiu tapo „Spartako“ vardu pakrikštyta komanda. 1947 m. debiutavęs „Spartakas“ 1948 ir 1949 m. tapo Vidurio Žemaitijos futbolo pereinamosios taurės varžybų nugalėtoju. 1948 m. Plungės kūno kultūros ir sporto komitetas įsteigė Žemaitijos taurę, dėl kurios kovojo 16 komandų, o nugalėjo Plungės „Spartakas“.[2] Tais metais plungiškiai po eilinės futbolo pirmenybių reformos dalyvavo šalies aukščiausios lygos pirmenybėse.

1953 m. pabaigoje Plungės komandos nauju šeimininku tapo „Linų audinių“ fabrikas, įkurtas 1913 m. Gamyklos direktorius Alfonsas Čerškus buvo didelis futbolo gerbėjas ir įdarbino septynis futbolininkus – komanda tapo fabriko dalis. Futbolininkai mielai sutiko po mokslų Kauno kūno kultūros institute į tėviškę sugrįžusį Antaną Jadziauską. Jis tapo pirmuoju kvalifikuotu ir oficialiu komandos treneriu. Tada ir atėjo didžiausi klubo laimėjimai LTSR pirmenybėse ir taurėje (1955–1960 m.). Po 1953 m. sezono, kai Plungės „Spartakas“ aukščiausiojoje lygoje užėmė 9-ąją vietą, užtikrinančią teisę išlikti lygoje, „Spartako“ draugija Plungėje buvo likviduota, o šios komandos vietą respublikinė „Spartako“ draugija perleido Vilniaus „Spartako“ klubinei komandai Spartakas-2 Vilnius.[3]

1956 m. „Linų audiniai“ perėjo iš „Žalgirio“ sporto draugijos į „Nemuno“ draugiją.[4] Tais metais „Linų audinių“ ekipa debiutavo LTSR aukščiausiojoje lygoje. Plungiškiai iš 12 komandų buvo vieninteliai periferijos atstovai. Jų varžovai buvo 4 Kauno, 3 Vilniaus, po 2 Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos ekipos. Žemaičiai neišsigando autoritetų ir pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje pereinamąją taurę iškovojo nedidelio miestelio atstovai. Nors kitais metais „Linų audiniams“ ir nepavyko apginti čempionų titulo, tačiau jį perleido tik po garbingos kovos – 1957 m. tapo trečiosios vietos laimėtojai.

Vaizdas:Cquote2.png Čempionų titulo link kopėme iš lėto: 1945 m. B klasės pirmenybėse užėmėme ketvirtąją vietą. 1955 m. buvome pirmi. Žaidėme „Tiesos“ taurės finale. Supratome, kad, iškopę į aukščiausiąją lygą, turime dirbti dar daugiau – treniravomės po tris kartus per savaitę, salės neturėjome, tad žiemą po Naujųjų metų sumintais sniego takais nubėgdavome ne vieną kilometrą. Bėgiodavom ir žaisdavom ant užšalusios Plungės jūros. Ant sniego žaidėme rungtynes su Klaipėdos „Švyturiu“, Šiaulių „Elniu“. Tarsi veidrodyje pamatėme savo trūkumus. Pavasariop ir vasarą retsykiais nuvykdavome pasimankštinti ant pajūrio smėlio. Supratau, kad atsilikdami nuo „Inkaro“ ar „Elnio“ techniniu pasirengimu, greitai jų nepavysime, tai turime kompensuoti fizinėmis savybėmis. Tai ir buvo mūsų koziris – kitas komandas tiesiog apibėgdavom, lemiamus įvarčius pelnydavom rungtynėms baigiantis, kai varžovai būdavo išsekę. Tiek Vilniaus, tiek Kauno futbolininkai buvo išlepę, o mes užsispyrę ir greitesni. Net iš šokių šeštadienio vakarais vienuoliktą valandą vyrus atėjęs išvarydavau, kad sekmadienio rytą į varžybas vyktų žvalūs. Sunkūs buvo laikai. Ypač daug vargome su kelionėmis. Į rungtynes važiuodavome fabriko sunkvežimiu, pramintu „Santa Marija“. Vyrai buvo jauni, linksmi, fiziškai gerai pasiruošę, nusiteikę kovingai, tad ir po varginančios kelionės žaisdavo entuziastingai. Komanda turėjo gerą vardą.

Antanas Jadziauskas

Cquote1.png


Pereinamosios rungtynės

1956 m. vėlyvą rudenį „Linų audiniams“ teko vienintelį kartą iki tol oficialiose rungtynėse žaisti su Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda. Pagal TSRS futbolo pirmenybių nuostatus respublikų čempionams būdavo suteikiama teisė žaisti pereinamąsias rungtynes su blogiausiai tos respublikos TSRS pirmenybėse pasirodžiusia meistrų komanda. Kadangi Lietuva turėjo tik vieną Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą (SSRS B klasė), tai plungiškiams teko žaisti su ja. Aikštėje susitiko skirtingų „svorio kategorijų“ varžovai. Plungiškiai, žaisdami lyg svetimomis kojomis, pralaimėjo 0-6 Vilniuje ir 0-15 Plungėje.

Cquote2.png Tokio pažeminimo nenusipelnėme. Po čempionato nesibaigiančių vaišių buvome išvargę, neturėjome motyvacijos. Žinojome, kad net laimėję nebūtume žaidę SSRS pirmenybėse. Todėl po pralaimėjimo Vilniuje kategoriškai pasisakiau prieš rungtynes Plungėje. Valdžia užsigeidė bent kartą parodyti miestelėnams meistrus. Rungtynes boikotavau, nenuėjau net į stadioną. Į vartus pastatė nepatyrusį mokinuką Budą, kuris, žaidžiant ant sniego, buvo tiesiog „sušaudytas“.

Antanas Jadziauskas, „Linų audinių“ treneris

Cquote1.png


Cquote2.png Jie darbštūs, ryžtingi. Tačiau išryškėjo silpnas plungiškių fizinis pasirengimas. Jie stokojo greičio, nesugebėjo žaisti kūnu, blogai valdė kamuolį. Tačiau didžiausias čempionų trūkumas – nežinojimas elementarių dabartinio futbolo taktikos žaidimo principų. Pralaimėjimai – pamoka. Turi padirbėti gerindami fizinį pasirengimą, techniką ir dar kartą techniką. Vadovai turi atkreipti dėmesį ir į auklėjamąjį darbą.

Stanislovas Paberžis, „Spartako“ treneris

Cquote1.png


Cquote2.png Futbolas ir ledo ritulys plungiškiams buvo vienintelė pramoga, rungtynės atstojo teatrą, šokius. Po „Linų audinių“ pergalės futbolas, kaip ir Kybartuose, tapo antrąja religija – šventadienio rytais žmonės traukdavo į bažnyčią, o po pietų miniomis, šeimomis – į stadioną, miesto gatvės ištuštėdavo. Futbolininkai buvo labai gerbiami, žaidėjai vieningi ir sąmoningi. Degtinė buvo tabu. Po rungtynių su antrosiomis pusėmis pasivaišindavo alumi. Dabar sunku įsivaizduoti, kokio reikėjo fanatizmo. Kartą teko su komanda vykti į rungtynes Vilniuje. Kelionė sunkvežimiu truko apie 15 valandų. Poilsiui žaidėjai sukrito pasitiesę ant grindų laikraščius – tikros vargo pelės...

Kazimieras Kilčiauskas, sporto žurnalistas, teisėjas

Cquote1.png


Plungės futbolo klubo pagrindu apie 1960 m. sudaryta viena pirmųjų Lietuvoje ritinio sporto šakos komanda. Apie 1965 m. suburtas Kooperatininkas Plungė per beveik dešimt metų pranoko „Linų audinius“ ir pastarieji iširo. Pats „Linų audinių“ fabrikas bankrutavo 1992 m.[5]

  • 1945 m. – Žalgiris Plungė
  • 1947 m. – Spartakas Plungė
  • 1955 m. – Linų audiniai Plungė



Pasiekimai

  • Žemaitijos taurės laimėtojas (1948)

Treneriai

Žymūs žaidėjai

Šaltiniai

  1. Algimantas Bertašius. Lietuvos sporto žinynas, T. 2 (1941–1952 m.). – Vilnius, Lietuvos sporto informacijos centras, 1999. // 14 psl.
  2. Gediminas Kalinauskas. „Lietuvos futbolui – 80“ (istorinė apybraiža). – Kaunas, UAB „Rodiklis“, 2003. ISBN 9955-9390-5-2. // 18 p.
  3. Gediminas Kalinauskas. „Futbolas Sūduvos krašte 1921–2011“. – Marijampolė, leidykla „Piko valanda“, 2011. ISBN 978-609-422-038-8. // 92 p.
  4. Algimantas Bertašius. Lietuvos sporto žinynas, T. 3 (1953–1956 m.). – Vilnius, Lietuvos sporto informacijos centras, 2000. // 14 psl.
  5. http://www.infokatalogas.lt/plunges-valstybinis-fabrikas-linu-audiniai-169702341/

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius bei redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 97% (+7322-0=7322 wiki spaudos ženklai).
  • – redaktorius – 8% (+629-410=219 wiki spaudos ženklai).